2016

Posted on by .

Posted on by .

trote-xac

Posted on by .

Posted on by .

marxes

Posted on by .

Vienas geriausių programos filmų – dokumentinis Xacio Baño „Būti ir sugrįžti“ („Ser e Voltar“). Režisierius vyksta į Ispanijos provinciją ir kuria videoprojektą apie čia gyvenančius savo senelius. Šie klusniai vykdo anūko nurodymus. Senelis vaikšto po nuosavą mišką, palieptas atsistoja prieš kamerą, močiutė virtuvėje garsiai skaito scenarijų, o paskui paprašyta suvaidina, kaip miršta senelis. Ji stovi koridoriaus prietemoje ir rypuoja „mirusio“ vyro vardą. Pastarasis, nežinodamas, kad vyksta filmavimas, vis atsi- liepia iš gretimo kambario: ar šaukei? Tenka filmuoti iš naujo. Stebėti šį mažytį kino gimimą varganoje aplinkoje įdomu ir juokinga. Baño įžvalgus ir, kitaip nei daugelis kitų autorių, autoironiškas. Jis nukreipia kamerą į veidrodį ir filmuoja save, Režisierių, asketiškoje senelių buityje kuriantį Kiną. Ekrane susiduria skirtinga patirtis ir pasaulio matymas. Finale močiutė sėdi prie stalo, gliaudo pupas ir „protina“ anūką: kino teatrai užsidaro, niekas nebežiūri filmų, kino niekam nereikia, va, grįžtum į kaimą, būtų užtik- rinta ateitis, savas miškas, gyvuliai, o dabar – iš ko gyvensi? Sunku nesijuokti iš jos monologo. Ir sunku bent iš dalies nesutikti. „Būti ir sugrįžti“ premjera įvyko Lokarno kino festivalyje, Klermone-Ferane jis laimėjo specialų „Lab“ programos žiuri paminėjimą ir toliau sėkmingai keliauja po pasaulį. Iš to ir gyvena.
[link]